Apie depresiją esantiems šalia

Jei jus glumina jūsų šeimos nario ar draugo depresija, šis tekstas jums

Rasa Trakimavičienė

12/1/20223 min read

Būti šalia sergančiojo depresija nėra lengva, tai neabejotinai paveikia visą šeimą.

Dažnai sunkumų sukelia tai, jog daugelis žmonių turi klaidingų įsitikinimų apie šį sutrikimą. Todėl atotrūkis tarp to, ką siūlo artimieji ir ko iš tiesų reikia depresija sergančiam asmeniui, yra didelis. Šis nesusipratimas padidina įtampą šeimoje, nes šeimos nariai, kurie bando padėti, dažnai jaučiasi sutrikę ar net pasipiktinę, kai jų pastangos nėra priimamos.

Pirmiausia, depresija nėra požiūris. Tai liga. Asmuo, kuris jaučiasi skausmingai liūdnas, negali tiesiog pralinksmėti (arba juoktis iš pokštų). Asmuo, kuris jaučiasi mieguistas, negali tiesiog eiti sportuoti (ar tiesiog nueiti į dušą). Asmuo, kurio gyvenimo perspektyvą užtemdo negatyvumas, negali matyti veikiau labiau pilnos stiklinės, nei atvirkščiai. Asmuo, trokštantis vienatvės, negali tiesiog išeiti su draugais į kiną. Asmuo, kuriam sunku susikaupti, negali tiesiog atlikti darbų laiku. Asmuo, kuris jaučiasi irzlus, negali tiesiog kartais neatsikirsti kitiems piktai (nors po to dažnai jaučiasi kaltas ir taip padidina savigraužą, būdingą depresijai). Asmuo, kuris jaučiasi beviltiškas, negali tiesiog racionaliai įsivaizduoti geresnės ateities.

Kuo labiau suprasite, kokia iš tiesų sekinanti gali būti depresija, tuo daugiau atjautos ir kantrybės turėsite savo artimajam. Kalbu apie kantrybę, nes buvimas šalia žmogaus, sergančio depresija, neabejotinai išsekina: todėl šeimos nariai natūraliai nori, kad depresija kuo greičiau pasibaigtų. Žinoma, to nori ir sergantysis depresija. Tačiau girdėdamas artimojo norą apie tai jis supras kaip dar vieną dalyką, patvirtinantį, kad niekas nesupranta jo patirties ir išgyvenimų.„Kodėl tau depresija? Tu turi tiek daug už ką būti dėkingas!“ dažnai pasako susirūpinę šeimos nariai, kurie nesupranta, kad depresija nėra susijusi su nedėkingumu lygiai taip pat kai su nedėkingumu nėra susijęs diabetas ar vėžys. Būtų panašu, jei piktybinį naviką turinčiam žmogui sakytumėme: „Kodėl sergi vėžiu? Turi tiek daug, už ką turėtum būti dėkingas!“

Tylus įsitikinimas, kad depresija sergantys žmonės „neturėtų“ būti tokie prislėgti tarsi sumažina ir nuvertina problemą, ypač kai sergančiajam pradeda gerėti. Pavyzdžiui sakoma: praėjo beveik metai nuo patirto streso, dabar reikalai taisosi, kodėl jis vis dar taip jaučiasi? Kodėl jis skundžiasi mūsų elgesiu? Mes gi pasiūlėme tiek daug paramos. Kada tai pagaliau baigsis?

Negalvokite, jog sergantysis yra savanaudis ir susirūpinęs vien savo jausmais, interesais ar situacija. Jam skauda. Jei nepaisote šio skausmo, žmogus lieka visiškai vienas savo skausme. Jei jūsų artimasis sirgtų vėžiu, galbūt jis pyktų, jei visi tiesiog ignoruotų jog jis nupliko, negali valgyti ir prarado 20 kilogramų svorio. Ar toks jausmas labiau suprantamas? Taip pat paklauskite savęs, jei jis sirgtų vėžiu, ar pyktumėte dėl to, kaip sunkiai dirbote ir stengėtės jam padėti? Ar lygintumėte jį su kitais, pasakodami kaip tie kiti kuria puikius santykius ir klesti darbinėje veikloje? Ar vis tik prieš pradėdami priekaištauti pagalvotumėte, jog tie kiti niekada nesirgo vėžiu?

Jei pripažinsite sau, jog galbūt neteisingai suprantate depresiją, jums taps lengviau bendrauti su savo artimuoju. Visų pirma savo perdėtą atsargumą bendraujant su artimuoju pakeiskite į klausymąsi ir norą išgirsti apie tai, ką jis patiria. Nes jei bendraudami – tiek žodžiais, tiek neverbaliai – išsakote, jog jo jausmai yra neracionalūs arba per daug išpūsti, neleidžiate jam nuoširdžiai pasakyti to, ką jis išgyvena, o tai yra pavojinga. Juk norėtumėte, kad skausmą kenčiantis žmogus siektų užmegzti ryšį su kuo nors ir gautų pagalbą, o ne izoliuotųsi ir atsiribotų nuo visų dar daugiau?

Taigi ką galite pasakyti? Išbandykite bet ką iš šio sąrašo:

  • man įdomu, kaip tu jautiesi

  • pasakok daugiau apie tai, kas tave erzino ir vargino praeitą kartą: gal kitą kartą viskas vyks geriau

  • man gaila, kad tau bloga diena – tai bjauru

  • džiaugiuosi, kad praėjusią naktį ramiai išsimiegojai (bet kokia, nors ir maža pažanga depresija sergančiam žmogui atrodys didelė)

  • štai ką galiu tau padėti (pavyzdžiui: padėti pasirinkti psichiatrą ar terapeutą; nuvežti į vizitus su jais, kad lankytum juos nuosekliai; eiti kartu vakarieniauti, jei užsinorėsi kompanijos; paskambinti, jei norėsi pasikalbėti; padėti apmokėti terapijos sąskaitas; paskambinti rytais, kad lengviau pabustum ir išliptum iš lovos)

  • štai ko aš negaliu padaryti (įvardinant tai, kas jums atrodo iš tiesų pernelyg sudėtinga emociškai, finansiškai ar logistiškai), bet galiu padėti išspręsti problemas, kad šie tavo poreikiai būtų patenkinti

  • žinau, kad tau šiuo metu sunku, bet vis tiek turi būti malonus, kai su manimi kalbi

  • aš pasirengęs tau padėti

  • esu čia tau ir dėl tavęs

  • žinau, kad kartais tikrai labai sunku

  • aš tave myliu

Visa tai siunčia visai kitokią žinią, nei „aš negaliu patikėti, koks tu savimyla“, „tu nevertini pagalbos, kurią tau suteikėme“, „tu pernelyg jautriai reaguoji“ ir pan. Jūs pasakote kažką labai svarbaus: nustatote ribas tam, ką galite realiai padaryti; išreiškiate savo rūpestį, tačiau taip pat ir tai, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi; nedviprasmiškai parodote, kad nors depresija yra našta, tačiau jūsų artimasis nėra našta – ir kad jūs rimtai ir su pagarba jį vertinate bei išreiškiate jam savo meilę.

Parengta pagal: L. Gottlieb Dear Therapist: My Son Is Angry About the Way He Was Treated Last Christmas