Kodėl taikau psichoterapiją vaikštant?

Psichoterapija nebūtinai turi vykti tarp keturių sienų. Kartais verta ištrūkti iš saugios kabineto erdvės, todėl prieš konsultaciją su klientu pasitiksliname oro sąlygas bei susitikimo vietą ir einame kalbėtis vaikščiodami. Kodėl verta tai daryti?

Vaikščiojimas suteikia terapiniam ryšiui daugiau galių, išlaisvina įtampas, kurios gali kilti sėdint prieš terapeutą kabinete. Jis mažiau formalus, raminančiai atpalaiduojantis, akių kontaktas tampa neprivalomas... Mano turimi terapiniai įgūdžiai išlieka svarbiausiu darbo įrankiu, tačiau vaikščiojant į pagalbą ateina judėjimas ir gamta.

Žmonės jaučiasi geriau, kai juda. Tai skatina dopamino išsiskyrimą ir dažnai leidžia generuoti naujas idėjas, daugiau teigiamų minčių. Vaikščiojimas išlaisvina mus nuo jausmo, kad esame įstrigę gyvenime. Galime judėti pirmyn, dinamiškiau spręsti keblumus, lengviau įveikti emocines įtampas. Terapija judesyje padeda užmegzti ar sustiprinti proto ir kūno ryšį, kai dirbama tokiu būdu, jis tampa labiau apčiuopiamas.

Gamta taip pat tampa terapijos pagalbininke. Plačiai pripažįstama, jog ryšys su gamtos pasauliu pagerina mūsų fizinę ir psichologinę gerovę. Gamta iš esmės veikia raminančiai, o sesijos metu įvairūs gamtos reiškiniai gali tapti gyvenimo metaforų šaltiniu, aktyvinti savimonę, padėti "įsižeminti" čia ir dabar.

Vaikščiojimo ir kalbėjimo terapija ypač naudinga dirbant su nerimu ar pykčiu, taip pat perdegimo simptomus patiriantiems klientams.